ŠILAVOTO SENIŪNIJA
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Vytauto Menkevičiaus-Spyglio ir kitų partizanų kautynių ir žūties vieta
Lietuvos partizanų kovos truko daugiau nei dešimtmetį. Nuo 1944 iki 1946 m. vasaros susibūrę partizanai suskirstyti į struktūrinius vienetus, numatyta veikimo tvarka. Iki 1948 m. būriai tapo mažesni, geriau organizuoti. Pradėta aktyviai platinti pogrindinė spauda, imta labiau slėptis, vengti atvirų kovų su okupantais. 1949-1952-ieji – partizanų kovų nuosmukio metai. Visoje Lietuvos tai buvo patys sunkiausiai partizaninės kovos laikai. Kovotojų gretos buvo ypatingai mažos, tarp partizanų veikė daugybė infiltruotų agentų. Dėl tokių agentų veiklos buvo nužudyta daugybė Lietuvos partizanų.
1952 m. birželio 24 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinėje buvo nužudyti 7 partizanai, tarp kurių buvo ir rinktinės vadas. Skersabalio miške, partizanų stovyklavietėje, MGB Prienų rajono skyriaus agentai-smogikai Alfonsas Ūkas-Patriotas ir Evaldas (Evaltas) Hasneris-Kaizeris sušaudė miegančius Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 7 partizanus. Žuvo: rinktinės vadas (nuo 1951-01-14) Vytautas Menkevičius-Spyglys, Albinas Banislauskas-Klajūnas, Vincas Bražinskas-Smauglys, Pranas Kižys-Vilius, Kostas Marčiulaitis-Slanka, Vincas Navikas-Dėdė, Antanas Šalčius-Švedas. Geležinio Vilko rinktinė buvo praktiškai sunaikinta. Pietų Lietuvos srities partizanų vadas Sergijus Staniškis-Litas pakvietė ryšininkes Antaniną Kurtinytę-Liepą, Moniką Marčiulynaitę-Nykšuką, Reginą Jančiauskaitę-Pempę tapti partizanėmis. A. Kurtinytė paskirta Dešnio kuopos vadu, M. Marčiulynaitė – vado pavaduotoja, R. Jenčiauskaitė – eiline kovotoja. Kuopos vadui buvo pavesta vadovauti partizanus nužudžiusių agentų likvidavimo opercijai, kurioje dalyvavo ir Leonas Kazlauskas-Bijūnas bei Vitas Stanaitis-Aidas. Lietuvos vokiečiai agentai A. Ūkas ir E. Hasneris surasti netoli Jesenavos kaimo, ištremto Alfonso Mačiulio namuose. Čia buvo įsikūrusi ir Hasnerio žmona Aldona – MGB agentė Kazlauskas. Operacijos metu nukautas agentas Patriotas, Hasneris pabėgo, o Aldonai su sūnumi (ar mama) buvo leista išeiti. KGB byloje, kurioje aprašomas šis įvykis, Hasneris įvardijimas bailiu, tačiau KGB norėdama išlaikyti jam priedangą, areštavo Prienų kalėjime. Palestas dirbo stribu Prienuose.
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Vytauto Menkevičiaus-Spyglio ir kitų partizanų kautynių ir žūties vieta. Juodaraisčio k., Šilavoto sen., Prienų r.
Lietuvos partizano batuose
Nuolatiniai Lietuvos partizanų žygiai reikalavo fizinės ištvermės, pogrindžio gyvenimas nebuvo lengvas ir psichologiškai. Lietuvos partizanams nepaprastai daug padėjo rėmėjai. Jų dėka jie rasdavo šiltą prieglobstį, maisto, švarių rūbų, iškūrentą pirtį. Ypač buvo vertinama parama avalyne. Beveik visuose dienoraščiuose yra aprašomos situacijos, kuomet dėl avalynės kildavo nemenkų problemų. Partizanų kapelionas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje rašo, jog ilgų kelionių metu batai plyšdavo, trindavo kojas – nebuvo blogesnio dalyko, kaip blogo apavo iki kraujo nutrinta koja. Todėl patikimas batsiuvys buvo labai reikalingas. Prienų rajone, Ingavangio kaime batus partizanams siuvo Petras Matukevičius. Dr. Kostas Algirdas Aleksynas savo knygoje „Mes iš Ingavangio“ pateikia MGB dokumento ištrauką: „[Matukevičius] Prasitarė, kad 1947 metų pabaigoje vienam partizanų būrio vadui pasiuvo čebatus, bet jį nukovė kareiviai, ir šis apavas atiteko liaudies gynėjams. Paklaustas: „Ar tuos čebatus nepasiuvai Baltušaičiui Klemensui? – Matukevičius atsakęs: „Taip!“. Juozas Kučinskas, prisimenantis pokarį gyvenant prie Balbieriškio girios, pasakojo, kad jo tėtis siuvo batus. J. Kučinskas, būdamas 12 metų, nešė kurpalius partizano batams: „Vieną kartą, kai nešiau tuos kurpalius, susuktus į skuduruką, pamatė kaimynė <…> kitą kartą sutikus mane klausė, ką aš ten nešiau. O pasakyti, kad kurpalius – negalėjau. Supras, kad siuva tėvelis. Atsakiau, kad nežinau. Kadangi kurpaliai man einant vis slydo, atsakiau, kad gal kokį triušį nešiau. Tuomet aš jau supratau, kad atskleisdamas tikrąjį savo nešulio turinį, labai rizikuočiau artimųjų laisve, ar net gyvybe…“.
