Prieniečių Golbergų įmonė – gerai žinoma kaip viena pirmųjų alaus daryklų Lietuvoje – savo veiklą pradėjo ne nuo alaus, o nuo spiritinių gėrimų.
Pirmą kartą Leizerio Golbergo gamykla paminėta 1873 m. Marijampolės apskrities viršininko raporte. /1/ Ši įmonė Prienų miestui buvo labai svarbi, nes samdomi darbininkai čia ne tik dirbo, bet ir patys tiekė degtinės gamybai reikalingas žaliavas: uogas, grūdus, bulves. /2/
Įmonė gamino įvairią produkciją – romą, likerį, degtinę. Visa tai pardavinėjo vietinėse parduotuvėse, smuklėse, kurių tuo laiku Prienuose netrūko. Veikiausiai spiritinių gėrimų gamyba tuomet nebuvo itin pelningas verslas, nes reikėjo ne tik mokėti akcizo mokesčius, bet ir laikytis verslą varžančių įstatymų. Tad XIX a. pabaigoje L. Golbergas savo verslą perorientavo prie aludarystės. Kada tiksliai tai įvyko, deja, nėra žinoma. Dabartiniame F. Martišiaus (buv. Balbieriškio g.) ir Vytauto g. kvartale padėjo kilti nauji bravoro pastatai. /3/ Iki 1902 m. buvo pastatyta ledainė su rūsiu, sandėlis, tvartas, pašiūrė, sandėlis-tvartas, klėtis, tvartas, džiovykla, salyklinė. Tame pačiame pramoninių pastatų komplekse stovėjo ir gyvenamasis namas, kuriame buvo įsikūrę įmonės savininkai. Bravoro statiniai, kaip ir dauguma to meto pastatų Prienuose, buvo mediniai, bet bėgant metams juos vis perstatydavo, atsirasdavo priestatų. Tad apie 1910 m. iškilę masyvūs raudonų plytų mūro pastatai itin išsiskyrė iš miesto konteksto ir darė įspūdį. /4/
Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, L. Golbergo valdoma alaus darykla sėkmingai įsitvirtino rinkoje ir ėmė klestėti. XX a. pradžioje Golbergo bravoras jau turėjo savo firminių parduotuvių Fredoje, Aleksote, Prienuose. Savo produkcija L. Golbergo įmonė prekiavo ir kitų miestų užeigose, išsibarsčiusiose po visą Suvalkų guberniją.
Mūriniai pastatai, modernios gamybos mašinos, beveik 90 darbuotojų – visa tai atsirado tuo laiku, kai bravorui vadovavo L. Golbergas. Tačiau 1914 m. jis mirė ir alaus daryklai vadovauti pradėjo jo našlė Feiga. Ji tęsė vyro pradėtus darbus, o kad galėtų eksportuoti produkciją, įsigijo sunkvežimį „Mannesmann-Mulag“ ir veždavo alų net į Lodzę. /5/
Iki Pirmojo pasaulinio karo Golbergo alaus bravoras ne tik davė darbo vietiniams gyventojams, bet ir skatino žemdirbystę, kitus verslus. Visgi per visą guberniją nusiritusi karo banga padarė daug žalos šio krašto ūkiui bei verslams, pasikeitė netgi gyventojų demografinė sudėtis. Iš Prienų buvo deportuoti visi žydų tautybės gyventojai, čia leista gyventi tik dviem žydams, kurių vienas pavarde Golberg, tačiau neaišku, ar tai buvo kuris nors iš bravoro valdytojų. Verslai žlugo ne tik dėl žydų iškeldinimo, bet ir dėl 1915 m. nacionalizuotos bravoro įrangos, tuo metu modernūs įrenginiai buvo įvertinti kaip metalo laužas, kurį sudarė varis, cinkas ir kiti spalvotieji metalai. Vokiečių okupacijos metu bravoras buvo priverstinai sustabdytas, darbuotojai neteko darbo, o įmonės savininkai iškeldinti iš miesto. Liko tik pustuščiai pastatai, neduodantys naudos, bet laimė, kad jie nebuvo suniokoti.
1920 m. Golbergai pardavė bravorą, tiksliau, tai kas iš jo liko – apgriuvusius ir be įrangos pastatus. /6/ Nauju savininku tapo Benas Šakovas, jis tikėjosi prikelti aludarystės verslą, todėl bravoro pavadinimo nekeitė. Greta įvairių rūšių alaus pradėjo gaminti ir midų, vaisvandenius, salyklą. /7/ B. Šakovas, kad užtikrintų savo įmonei sėkmę, įstojo į Alaus bravorų sąjungą. Šios sąjungos nariams buvo sudaromos galimybės pristatyti savo produkciją užsienio valstybėse. Neatsitiktinai 1924 m. Prancūzijoje Lietuvos aludarystės verslui atstovavo būtent Prienų Golbergo ir J. B. Volfo bendrovės. /8/ 1930 m. Prienų Golbergo bendrovė už produkciją gavo aukso medalį. 1931 m. ir B. Šakovas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. /9/ Vis dėlto nei atkaklus darbas, nei reklaminės kampanijos, kurias vykdant buvo siunčiamos dėžės pačio geriausio alaus Lietuvos atstovybėms į didžiuosius pasaulio miestus arba produkcija pristatoma užsienio verslininkams, diplomatams, nei platus alaus barų tinklas visoje Lietuvoje, nei nauji urmo sandėliai neužtikrino, kad verslas plėtotųsi sklandžiai ir pelningai. Vis dėlto skolos valstybei buvo tik menkniekis, palyginti su Šakovų šeimos tragedija. 1941 m. rugpjūtį, prasidėjus žydų tautos genocidui, B. Šakovas ir jo žmona buvo nužudyti. Sūnaus Isako likimas nežinomas. Vienintelei dukrai Marijai pavyko pasitraukti į Vakarus
Taigi, alaus pramonė Prienų mieste buvo sustabdyta, o pastatai nacionalizuoti. Paskirtas naujas direktorius Pranas Bilinskas ne tik netausojo įmonės įrangos, bet ir atleidinėjo sau nepalankius darbuotojus. Pakeistas ir įmonės pavadinimas, garsusis Golbergo alus virto „Alaus darykla Prienuose“.
1944 m. rugpjūčio 1 d. per vokiečių karo aviacijos antskrydį susprogdintas beveik visas Prienų bravoro pastatų kompleksas. Šiuo metu buvusioje bravoro teritorijoje įsikūrusi autobusų stotis, policijos komisariatas. Išlikę tik bravoro rūsiai, kurie pritaikyti policijos šaudyklai.
- LVYA, f. 1009, ap. 9, b. 216, l. 11.
- Vilčinskas Romas, Prienų alaus bravoras 1868-1944. Magistro darbas. LEU, Vilnius, 2014, p. 25.
- Prienų Justino Marcinkevičiaus biblioteka. Virtuali paroda „Iš Prieš krašto istorijos… (II)“, p. 51. Prieiga per internetą: https://www.prienubiblioteka.lt/virtualios-parodos/1393-is-prienu-krasto-istorijos-ii?15941, naudotas 2021-05-21
- Ragauskas, Aivas. Tarp žemaitukų žirgų ir lietuvių skalikų: pramoninė midaus gamyba tarpukario Lietuvoje. Magistro darbas. Kaunas, 2011, p. 660.
- Vilčinskas R. p. 30.
- Gamybos procesas Prienų bravore. Interneto svetainė Tikras alus. Prieiga per interneta http://tikrasalus.lt/2008/06/29/gamybos-procesas-prienu-bravore-%E2%80%9Eprie-smetonos%E2%80%9C-i/, žiūrėta 2021-05-17.
- Dienos naujienos, 1932, balandžio 2, nr. 74, p. 4.
- Laikraštis „Mūsų Vilnius“, 1931. Reklama „1931 metais visi geria geriausią lietuvišką alų „Pale-Ale“. Labai svarbu! 1930 m. parodoje apdovanota – aukso medaliu – Alaus bravoro bendrovė „GOLDBERG“ PRIENAI Baras „Pale-Ale“ Restoranas persikėlė į Laisvės Alėją 41 Nr. tuose pat namuose, kur kinematografas „Metropolitain“. Prieiga per internetą: http://vilnius21.lt/senosreklamos.php?id=91281&t=1, naudotasi 2021-05-04.
- V. Kavaliauskas, Už nuopelnus Lietuvai, Vilnius, 2003, Nr. 1202, p. 164.
