„Istorija moko“ – šį posakį esame girdėję daugybė kartų, tačiau istorija gali ne tik pamokyti, bet ir nukeli į praeities laikus. Ši vaizduotės kelionė gali tapti nepamirštamu nuotykiu arba lengvu pasivaikščiojimu Lietuvos kaime. Senelių, prosenelių prisiminimai taip pat reikšminga istorijos dalis. Džiugu, kad jie yra perduodami iš kartos į kartą pasakojimu ar užrašytais memuarais. Vieni tokių yra Šilavoto Davatkyno davatkėlės Magdelenos Matusevičienės (1898-1991) prisiminimai užrašyti 1974 metais. Juose aprašoma Šilavoto istorija, socialinis gyvenimas, karų padariniai, asmeninės patirtys. Šie memuarai yra užrašyti Gintauto Dabrišiaus ir ką tik išleista pirmoji šių memuarų dalis „MAMUTĖS PASAKOJIMAS Magdelenos Matusevičienės pasakojimai apie Šilavotą ir gyvenimą. D. 1“, kurią sudarė šių eilučių autorė Viktorija Bielevičienė.
Na, o dabar nusikelkime į Šialvoto kaimą Prienų rajone...
Pirmų Šialvoto apylinkių gyventojų pėdsakai randami neolito pabaigos – bronzos amžiuose. Tokia hipotezė keliama iš atliktų Pažarsčio pilkapių archeologinių tyrinėjimų, kuriuos vykdė Kauno valstybinis istorijos muziejus 1967 m., vėliau – 1975-1976 m. ir archeologas Mykolas Michelbertas. Virš 80 pilkapių, du piliakalniai, senovės gyvenvietė, mitologiniai šaltiniais – visa tai yra čia gyvenusių žmonių palikimas, pasiekęs mus iki šių dienų. Tačiau šis archeologijos paveldas nėra plačiau tyrinėtas.
Išsamesnės žinios apie čia gyvenusius žmones, aptinkamos Prienų seniūnijos inventoriaus dokumentuose, kraštotyrininkų darbuose. Kaip antai 1782 m. Prienų seniūnijos inventoriaus registravime, kraštotyrininkas istorikas, kunigas Jonas Reitelaitis naudodamasis archyvų medžiaga, rašo, kad Šilavoto kaimas priklauso Klebiškio raktui ir jame yra 4 dūmai. Pirmojo ūkių surašymo duomenys rodo, jog gyventojų registravimo metu, Šilavote gyveno 20 žmonių. Jie vertėsi gyvulininkyste, augalininkyste, turėjo ūkius ir pakankamai galvijų šeimai išmaitinti. Iki XIX a. gyvenvietė plėtėsi labai nežymiai. Proveržis pastebimas kuomet kaimas tampa parapijos centru, jame pastatoma bažnyčia, atidaroma parapinė mokykla, pradeda vykti kultūrinis gyvenimas, 1923 metų duomenimis Šilavote gyveno 125 gyventojai.
„Zienius Matušas (mano tėtė) atsimindavo laikus, kai Šilavote buvo tik du gyventojai Zienius (jis, jo tėvas) ir Petkevičius. Šis gyveno žemiau, už kapinių link Jiesios.“ (Magdelenos Matusevičienės memuarai).
„Bažnyčios nebuvo. Kapinėse stovėjo medinė koplyčia, į kurią atvažiuodavo kunigas iš Prienų ir atlaikydavo pamaldas. <…> Žmonės pėsti eidavo į Prienų bažnyčią. Šilavote bažnyčią pastatė kunigas Radušis. Jis buvo pirmas parapijos tvarkytojas. Žmonės, padarę plytas Mikalinėje, jas gabeno į Šilavotą bažnyčios statybai. Iš viso plytų sudėta apie milijonas.“ (M. Matusevičienės memuarai)
1902 m. spalio 28 dieną pašventinta naujai pastatyta Šilavoto Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčia. Neogotikinės bažnyčios projekto autorius architektas Valerijus Rybarskis. Statybomis rūpinosi pirmasis parapijos klebonas kun. Antanas Radušis. Štai kokie vaizdai įamžinti nuo 40 metrų aukščio bokštų.
Pirmasis pasaulinis karas turėjo pasekmių Šilavotui ir apylinkių gyventojams M. Matusevičienės priminimuose rašoma: „Karas. <…> Vokiečiai buvo Pentupiuose ir šaudydavo iš kapinių. O čia buvo rusai. Visą bažnyčią apgadino, vargonus sudaužė, bokštą numušė, piliorius sudaužė ir stogą sugadino. Moterys paskui langus apdėjo audeklais.“ (M. Matusevičienės memuarai). Apgriauta bažnyčia reikalavo didelių remonto investicijų, tai labai neramino kun. A. Radušį, kuris dėl rūpesčių neteko sveikatos ir 1918 m. mirė, pagarbiai palaidotas koplyčios vietoje, Šilavoto kapinėse.
Bažnyčios pastatymas ne vienintelis reikšmingas pirmojo parapijos klebono darbas – vėjo pustomas Šilavoto žemynines kopas apsodino pušimis, maumedžiais. Šiandien Šilavoto Trakelis yra šio krašto vizitinė kortelė – trijų pušų simbolis atvaizduojamas ir miestelio herbe.
Šiandieniame kraštovaizdyje išsiskiria kolektyvizacijos metu pastatyti namai su ūkiniais pastatais ir tuo metu suprojektuotos (didžioji dalis) gatvės. Gatvės projektuotos dalinai laikantis jau iki XX a. 4 dešimtmečio buvusio savaiminio užstatymo. Iš dalies išliko senojo gatvių tinklo fragmentai, kurie atskiriami pagal seniausius gyvenvietės pastatus, išlikusius A. Radušio, Tylos, Trakelio ir Jiesios gatvėse Pagrindiniai akį traukiantys akcentai – neogotikinė raudonų plytų bažnyčia, Trakelis, kalvotas reljefas, pratekanti Jiesia.
Antrasis pasaulinis karas, ypatingai pokaris, pakeitė Šilavoto apylinkių gyvenimą. Okupacijos laikotarpiu vykę inteligentų trėmimai ne vieną ūkį paliko be šeimininkų, okupuota ligoninė – paversta Sovietų saugumo štabu bei kalėjimu. Kone kiekvieną šeimą palietė okupantų žiaurumas, agresija bei teroras. Taip netoli Šilavoto kapinių esančiose duobėse atsirado per 60 Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai, apylinkėse kryžiai partizanų atminimui. Šis laikotarpis netik žymiai pakeitė kraštovaizdį bet ir įsirėžė bendruomenės atmintin.
Baigiant šį trumpą pasivaikščiojimą Šilavoto apylinkėmis, norisi pridurti jog senos nuotraukos, protėvių prisiminimai, paveldas atleidžia mums praeities šydą, todėl įsiklausykime ką kalba senoliai, gilinkimės į istoriją.
