Maršrutas pėsčiomis. Pramonė ir infrastruktūra

1.Bagranskio ir Abelzono Maušos malūnas. Kranto g. 8, Prienai.

Pastatytas XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Tai vienas pirmųjų malūnų, pradėjęs veikti Prienų mieste.

Per Pirmąjį pasaulinį karą malūnas sudegė. Jo savininkas Bagranskis neįstengė vienas atstatyti malūno, tad dalį malūno pardavė Abelzonui Maušai. Nuo to laiko malūnas vadinamas abiejų savininkų vardais.

Ant malūno liekanų buvo pastatytas viešbutis, veikęs 1984–1995 m.

2. Greimų tiltas. Greimų g., Prienai.

Tiltas pastatytas 1938 m. pabaigoje pagal architekto Prano Morkūno projektą. 1941 m. birželio 23 d. Raudonoji armija traukdamasi tiltą susprogdino. Vėliau tiltas buvo atstatytas.

Iki šiol naudojamas tiltas buvo ne kartą remontuotas, paplatintas, jis jungia dvi Nemuno puses, du etnografinius regionus ir Paprienės mikrorajoną su didžiąja miesto dalimi.

3. Prienų alaus bravoras. F. Martišiaus g. 1, Prienai.

Ten, kur dabar yra Prienų autobusų stotis, policijos komisariatas ir „Revuonos“ mokykla, anksčiau buvo Prienų alaus bravoro teritorijos dalis. Pirmas žinomas Lazario Golbergo įmonės paminėjimas užfiksuotas 1873 m. Marijampolės apskrities viršininko raporte. Įmonės gaminama produkcija buvo įvairi: romas, likeris, degtinė. Savo gaminius pardavinėjo vietinėse parduotuvėse ir smuklėse, kurių tuo laiku Prienuose buvo gana daug.

1920 m. Golbergai bravorą pardavė Benicijonui Šakovui. Naujasis savininkas išplėtė asortimentą, ėmė gaminti midų, vaisvandenius bei salyklą.

1944 m. rugpjūčio 1 d. per vokiečių karo aviacijos antskrydį buvo susprogdintas beveik visas Prienų bravoro pastatų kompleksas. Šiuo metu teritorijoje, kurioje veikė bravoras, pastatyta Prienų autobusų stotis, policijos komisariatas. Išlikusiuose bravoro rūsiuose įrengta policijos šaudykla.

4. Vilniaus g. dabar Vytauto g., Prienai.

Centrinė Prienų gatvė

5. Tiltas per Revuonos upelį. M. Valančiaus g. 16, 18, Prienai.

Tai buvo pirmas tvirtas mūrinis tiltas Prienuose. Jis pastatytas 1899 m. gruodžio 10 d. Šio tilto statyboms ruoštasi iš anksto, 1899 m. liepos 16 d., 12 valandą buvo paskelbtas konkursas, skirtas išrinkti būsimą statytoją. Konkurse buvo 5 dalyviai. Jį laimėjo Abraomas Elkas Golbergas iš Balbieriškio pasodos. Tiltui pastatyti jis nurodė 2 600 rublių sumą.

6. Prienų popieriaus dirbtuvės. F. Vaitkaus g. 169, Prienai.

Marijampolės vienuolyno metraštininkas, marijonų vienuolis Mykolas Pietaris (1763–1850) rašė: „1701 m. pro Prienus žygiuojanti, Karolio XII vadovaujama švedų kariuomenė sugriovė Butlerio pilį ir sudegino popieriaus malūną MOLEDINUM PAPYREUM,“ Tai pirmas popieriaus dirbtuvių paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Vėliau čia gaminti degtukai, kartonas, atidaryta vilnų karšykla.

Iki šių dienų išliko vienas popieriaus dirbtuvių pastatas ir tvenkinys, kuriame buvo pūdomi skudurai, reikalingi popieriui gaminti.

1947 m. Prienų žemėlapis, Drubengio upelio žiotyse pažymėtas malūnas ir tvenkinys.

Svaiginanti istorija

Įrašai / Autorius Atrask Prienus

Prieniečių Golbergų įmonė – gerai žinoma kaip viena pirmųjų alaus daryklų Lietuvoje – savo veiklą pradėjo ne nuo alaus, o nuo spiritinių gėrimų.

Pirmą kartą Leizerio Golbergo gamykla paminėta 1873 m. Marijampolės apskrities viršininko raporte. /1/ Ši įmonė Prienų miestui buvo labai svarbi, nes samdomi darbininkai čia ne tik dirbo, bet ir patys tiekė degtinės gamybai reikalingas žaliavas: uogas, grūdus, bulves. /2/

Įmonė gamino įvairią produkciją – romą, likerį, degtinę. Visa tai pardavinėjo vietinėse parduotuvėse, smuklėse, kurių tuo laiku Prienuose netrūko. Veikiausiai spiritinių gėrimų gamyba tuomet nebuvo itin pelningas verslas, nes reikėjo ne tik mokėti akcizo mokesčius, bet ir laikytis verslą varžančių įstatymų. Tad XIX a. pabaigoje L. Golbergas savo verslą perorientavo prie aludarystės. Kada tiksliai tai įvyko, deja, nėra žinoma. Dabartiniame F. Martišiaus (buv. Balbieriškio g.) ir Vytauto g. kvartale padėjo kilti nauji bravoro pastatai. /3/ Iki 1902 m. buvo pastatyta ledainė su rūsiu, sandėlis, tvartas, pašiūrė, sandėlis-tvartas, klėtis, tvartas, džiovykla, salyklinė. Tame pačiame pramoninių pastatų komplekse stovėjo ir gyvenamasis namas, kuriame buvo įsikūrę įmonės savininkai. Bravoro statiniai, kaip ir dauguma to meto pastatų Prienuose, buvo mediniai, bet bėgant metams juos vis perstatydavo, atsirasdavo priestatų. Tad apie 1910 m. iškilę masyvūs raudonų plytų mūro pastatai itin išsiskyrė iš miesto konteksto ir darė įspūdį. /4/

Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, L. Golbergo valdoma alaus darykla sėkmingai įsitvirtino rinkoje ir ėmė klestėti. XX a. pradžioje Golbergo bravoras jau turėjo savo firminių parduotuvių Fredoje, Aleksote, Prienuose. Savo produkcija L. Golbergo įmonė prekiavo ir kitų miestų užeigose, išsibarsčiusiose po visą Suvalkų guberniją.

Mūriniai pastatai, modernios gamybos mašinos, beveik 90 darbuotojų – visa tai atsirado tuo laiku, kai bravorui vadovavo L. Golbergas. Tačiau 1914 m. jis mirė ir alaus daryklai vadovauti pradėjo jo našlė Feiga. Ji tęsė vyro pradėtus darbus, o kad galėtų eksportuoti produkciją, įsigijo sunkvežimį „Mannesmann-Mulag“ ir veždavo alų net į Lodzę. /5/

Iki Pirmojo pasaulinio karo Golbergo alaus bravoras ne tik davė darbo vietiniams gyventojams, bet ir skatino žemdirbystę, kitus verslus. Visgi per visą guberniją nusiritusi karo banga padarė daug žalos šio krašto ūkiui bei verslams, pasikeitė netgi gyventojų demografinė sudėtis. Iš Prienų buvo deportuoti visi žydų tautybės gyventojai, čia leista gyventi tik dviem žydams, kurių vienas pavarde Golberg, tačiau neaišku, ar tai buvo kuris nors iš bravoro valdytojų. Verslai žlugo ne tik dėl žydų iškeldinimo, bet ir dėl 1915 m. nacionalizuotos bravoro įrangos, tuo metu modernūs įrenginiai buvo įvertinti kaip metalo laužas, kurį sudarė varis, cinkas ir kiti spalvotieji metalai. Vokiečių okupacijos metu bravoras buvo priverstinai sustabdytas, darbuotojai neteko darbo, o įmonės savininkai iškeldinti iš miesto. Liko tik pustuščiai pastatai, neduodantys naudos, bet laimė, kad jie nebuvo suniokoti.

1920 m. Golbergai pardavė bravorą, tiksliau, tai kas iš jo liko – apgriuvusius ir be įrangos pastatus. /6/ Nauju savininku tapo Benas Šakovas, jis tikėjosi prikelti aludarystės verslą, todėl bravoro pavadinimo nekeitė. Greta įvairių rūšių alaus pradėjo gaminti ir midų, vaisvandenius, salyklą. /7/ B. Šakovas, kad užtikrintų savo įmonei sėkmę, įstojo į Alaus bravorų sąjungą. Šios sąjungos nariams buvo sudaromos galimybės pristatyti savo produkciją užsienio valstybėse. Neatsitiktinai 1924 m. Prancūzijoje Lietuvos aludarystės verslui atstovavo būtent Prienų Golbergo ir J. B. Volfo bendrovės. /8/ 1930 m. Prienų Golbergo bendrovė už produkciją gavo aukso medalį. 1931 m. ir B. Šakovas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. /9/ Vis dėlto nei atkaklus darbas, nei reklaminės kampanijos, kurias vykdant buvo siunčiamos dėžės pačio geriausio alaus Lietuvos atstovybėms į didžiuosius pasaulio miestus arba produkcija pristatoma užsienio verslininkams, diplomatams, nei platus alaus barų tinklas visoje Lietuvoje, nei nauji urmo sandėliai neužtikrino, kad verslas plėtotųsi sklandžiai ir pelningai. Vis dėlto skolos valstybei buvo tik menkniekis, palyginti su Šakovų šeimos tragedija. 1941 m. rugpjūtį, prasidėjus žydų tautos genocidui, B. Šakovas ir jo žmona buvo nužudyti. Sūnaus Isako likimas nežinomas. Vienintelei dukrai Marijai pavyko pasitraukti į Vakarus

Taigi, alaus pramonė Prienų mieste buvo sustabdyta, o pastatai nacionalizuoti. Paskirtas naujas direktorius Pranas Bilinskas ne tik netausojo įmonės įrangos, bet ir atleidinėjo sau nepalankius darbuotojus. Pakeistas ir įmonės pavadinimas, garsusis Golbergo alus virto „Alaus darykla Prienuose“.

1944 m. rugpjūčio 1 d. per vokiečių karo aviacijos antskrydį susprogdintas beveik visas Prienų bravoro pastatų kompleksas. Šiuo metu buvusioje bravoro teritorijoje įsikūrusi autobusų stotis, policijos komisariatas. Išlikę tik bravoro rūsiai, kurie pritaikyti policijos šaudyklai.

LVYA, f. 1009, ap. 9, b. 216, l. 11.
Vilčinskas Romas, Prienų alaus bravoras 1868-1944. Magistro darbas. LEU, Vilnius, 2014, p. 25.
Prienų Justino Marcinkevičiaus biblioteka. Virtuali paroda „Iš Prieš krašto istorijos… (II)“, p. 51. Prieiga per internetą: https://www.prienubiblioteka.lt/virtualios-parodos/1393-is-prienu-krasto-istorijos-ii?15941, naudotas 2021-05-21
Ragauskas, Aivas. Tarp žemaitukų žirgų ir lietuvių skalikų: pramoninė midaus gamyba tarpukario Lietuvoje. Magistro darbas. Kaunas, 2011, p. 660.
Vilčinskas R. p. 30.
Gamybos procesas Prienų bravore. Interneto svetainė Tikras alus. Prieiga per interneta http://tikrasalus.lt/2008/06/29/gamybos-procesas-prienu-bravore-%E2%80%9Eprie-smetonos%E2%80%9C-i/, žiūrėta 2021-05-17.
Dienos naujienos, 1932, balandžio 2, nr. 74, p. 4.
Laikraštis „Mūsų Vilnius“, 1931. Reklama „1931 metais visi geria geriausią lietuvišką alų „Pale-Ale“. Labai svarbu! 1930 m. parodoje apdovanota – aukso medaliu – Alaus bravoro bendrovė „GOLDBERG“ PRIENAI Baras „Pale-Ale“ Restoranas persikėlė į Laisvės Alėją 41 Nr. tuose pat namuose, kur kinematografas „Metropolitain“. Prieiga per internetą: http://vilnius21.lt/senosreklamos.php?id=91281&t=1, naudotasi 2021-05-04.
V. Kavaliauskas, Už nuopelnus Lietuvai, Vilnius, 2003, Nr. 1202, p. 164.

Prienų šilo Ežerėlių pelkė

Įrašai / Autorius Atrask Prienus

PRIENŲ ŠILO EŽERĖLIŲ PELKĖ

revuonos ištakos

Keliaujant po Prienų apylinkes, verta susipažinti su gamtos turtais. Netoli Prienų, vakarų kryptimi, yra pelkė, vadinama Ežerėlių vardu. Išties, tai pelkėjantis ežeras, kuris žavi trimis ežerėliais. Pelkė užima 20 ha plotą, iš jos išteka ilgiausias Prienų šaltinis – Revuona. Šis Nemuno intakas yra ilgiausias Prienų upelis, nors sudaro tik 5,8 km.

Paprastoji spanguolė, pelkinis galis, kiminas - pelkės augmenija

tarp tikrovės ir legendų

Vietiniai žmonės pasakoja, kad iš šios pelkės vedė požeminis tunelis į Prienų pilį, stovėjusią ant Nemuno kranto. Nors legendos, lieka legendomis, bet Revuona buvo svarbi pilies savininkui Butleriui. XVII amžiuje jis pakeitė upelio vagą, nukreipdamas tėkmę į bevardį upelį, kurio vanduo suko pilies malūno girnas.

Pelkinis galis - visos augalo dalys nuodingos

prisiminimai...

Elvyra Kalinkevičienė dalijasi nuotrauka ir pasakoja, kad, jos vaikystėje, parvažiuojant šią vietą, tėtis sustodavo pagirdyti arklius.

MARŠRUTAS DVIRAČIU. TAURO APYGARDOS GELEŽINIO VILKO RINKTINĖS VADŲ KELIAIS.

Įrašai / Autorius Atrask Prienus

1. Rezistencijos muziejaus ekspozicija „Laisvės kovos Šilavoto krašte“. A. Radušio g. 17, Šilavoto k., Prienų r.

1944–1953 m. šiame pastate veikė NKVD-MGB Šilavoto valsčiaus poskyris ir stribų būstinė su laikinojo sulaikymo areštine (KPZ). Buvo kalinti, tardyti ir kankinti rezistencijos dalyviai, apylinkių gyventojai. Šiuo metu dalyje patalpų atidarytas rezistencijos muziejus, yra išlikę rūsyje kalintų žmonių įrašai, išrėžti betone.

2. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Juozo Stravinsko-Kardo ir kitų partizanų žūties vieta. Pagraižio miškas, Prienų r.

1946 m. birželio 2-3 d. Skaisčiūnų kaime M. Vosyliaus sodyboje įvyko Tauro apygardos ir rinktinių vadų pasitarimas. Čia dalyvavo ir tuometinis Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Juozas Stravinskas-Kardas kartu su palyda. birželio 7 d., po kelionės į savo rinktinę, jie ilsėjosi Pagraižio miške. Paryčiais partizanus apsupo ir užpuolė stribai ir NKVD karinė įgula. Iš susišaudymo pavyko pasitraukti Juozui Baltrušaičiui-Tigrui ir Juozui Lukšai-Skirmantui. Žuvo rinktinės vadas Juozas Stravinskas-Žiedas, rinktinės štabo sanitarijos skyriaus viršininkė medicinos seselė Danutė Didžpinigaitytė-Laimutė, partizanai Juozas Gylys-Vėtra, Jonas Naujokas-Gintaras, Jazminas, Studentas, vokietis Vilhelmas ir vienas neidentifikuotas partizanas, kulkosvaidininkai A. Pažėra-Špokas ir Vilius.

3. Degimų-Vilkų kautynių vieta, partizanų rėmėjų Vilkų sodybos vieta. Klebiškio miškas, Prienų r.

Degimų-Vilkų kautynės įvyko 1945 m. birželio mėnesį. Mūšio vieta neatsitiktinė: netoli kautynių teritorijos, kairiajame Jiesios krante, plačioje pievoje vyko partizanų pratybos. Joms vadovavo Kazimieras Pinkvarta-Dešnys. Apie 4 valandą po pietų sargybiniai pastebėjo besiartinančias dideles priešo pajėgas. Vadas Dešinys priėmė sprendimą – kuo skubiau persikelti į dešinį Jiesios krantą ir ten išdėstyti 5 skyrius. Keletą valandų trukusiose kautynėse žuvo trečio skyriaus vadas Liudvikas Dabrišius-Kareivis, Jonas Slavickas-Plutonas, Antanas Banislauskas-Neptūnas, Kazimieras Gudaitis-Maksimas, Juozas Balčiūnas-Baika, be žinios dingo Vincas Senavaitis-Žaliavelnis, į veidą sužeistas buvo vadas K. Pinkvarta-Dešnys. Mūšis baigėsi partizanų rėmėjų Vilkų sodybos sudeginimu.

4. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšių punktas „Molinė“. Molinės k., Prienų r.

Lietuvoje buvo sukurtas didelis partizanų rėmėjų ir ryšininkų tinklas. Nuo 1945 m. girininko Prano Arnastausko dukra Regina Arnastauskaitė buvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Klemenso Baltrušaičio-Kurto 3-os kuopos ryšininkė Rozeta. Už sėkmingą užduočių vykdymą Tauro apygardos vado apdovanota juostele „Už uolumą“. Sėkmingas legaliai gyvenusių asmenų bendradarbiavimas su partizanais ir gerai veikianti ryšių sistema užtikrino informacijos keitimąsi tarp partizanų.

„1945 m. birželio 17 d. Sekmadienis. Jokios permainos nesimato. O taip visi laukia. Palei mus miške buvo partizanų ir rusų kautynės. Neranda Šiaurio, Dieve?.. Nejau jis žuvo. Tai pirmas partizanas, o dar buvo vadas. Ketvirtadienį pas mus dienojo keturi partizanai: Rainys, Šatas ir Kėkštas. Kėkštas – Dilkos sūnus kurį dabar rusai sudegino, o šeimą išvežė. Jis dabar vienas, bet nelabai nusiminęs. - Jeigu viską imtum į galvą, tai iš proto išeitum, - pasakė jis.“

Iš Reginos Arnastauskaitės-Rozetos dienoraščio. Romas Kaunietis, Laisvės kovotojų prisiminimai. 2014 m., Vilnius, p. 717

5. Lietuvos partizanų kapai. Klebiškio miškas, Prienų r.

Kapinėse palaidoti Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai ir rėmėjai: Antanas Juodsnukis-Spirgis, Petras Juodsnukis-Šeškas, Stasys Stakutis-Kirminas, Juozas Morkūnas-Rambynas, Pranas Kazlauskas-Vampyras, rėmėjai ir ryšininkai: Jurgis Pauža, Antanas Bendoraitis Juozas Bendoraitis.

Buvusio partizanų Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininko Vytauto Juodsnukio iniciatyva 1991 m. rugsėjo 21 d. kapinėse buvo pastatytas ir pašventintas paminklas. Paminklo autorius architektas Leonas Juozonis.

6. Šalčių sodyba, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadavietė. Juodupės g. 1, Šaltiniškių k., Prienų r.

Partizanų rėmėjai (vėliau patys tapę partizanais) Juozas, Viktoras ir Justinas Šalčiai savo sodyboje 1946-1948 m. suteikė partizanams prieglobstį. Čia veikė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanų slėptuvės, viena jų tapo rinktinės štabu. 1947 m. gegužės 14 dieną sodybos kieme 54 Geležinio Vilko rinktinės partizanai davė priesaiką.

7. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanų Senavaičių gimtoji sodyba. Plento g. 21, Pakiauliškio k., Prienų r. Vincas Senavaitis-Šiaurys, Žaliavelnis 1910-1945 m. buvo Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės kuopos vadas, 1945 m. Degimų-Vilkų kautynėse sunkiai sužeistas dingo be žinios. Geležinio Vilko rinktinė suformuota 1945 m. spalio mėn. Į jos sudėtį pateko kelios jau tuo metu veikusios partizanų grupės. Šilavoto, Dūmiškių, Prienų partizanams vadovavo V. Senavaitis-Šiaurys. Tuo metu suformuotoje rinktinėje buvo 400 kovotojų. Šioje sodyboje gimė: Juozas Senevaitis-Senis, 1910-1949 m., Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Pranas Senavaitis-Tabokius, 1917-1946 m., Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Kazimieras Senavaitis-Zuikis 1927-1946 m., Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Jonas Senavaitis-Rainys 1925-1947 m., Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Marytė Senavaitytė-Marytė, Mirta, 1922-1945 m., Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės medicinos sesuo, ryšininkė. Žuvo Būdininkų kautynėse.

Maršrutas automobiliu. Pažink Prienų krašto partizanus.

Įrašai / Autorius Atrask Prienus

1. Lietuvos partizano Juozo Lukšos žūties vieta. Pabartupio k., Bartupės g., Kauno r.

Juozas Lukša (g. 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio k., Prienų r.) nuo 1944 m. dalyvavo kovoje su sovietiniu okupaciniu rėžimu, nuo 1945 m. vasario mėn. veikė Lietuvos išlaisvinimo taryboje, nuo 1945 m. birželio mėn. – Lietuvos partizanų sąjūdyje. Įsijungė į Tauro Apygardos Geležinio vilko rinktinės partizanų gretas, vadovaujant ltn. Juozui Stravinskui-Kardui, buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku, rezistencinių laikraščių „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos keliu“ organizatoriumi ir redaktoriumi.

Nuo 1946 m. gruodžio 15 d. BDPS Prezidiumo įgaliotinis užsienyje. 1947 m. sausio 12 d. paskirtas Birutės rinktinės vadu. 1947 m. gegužės mėn. kartu su Jurgiu Krikščiūnu Lenkijoje susitiko su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovais. Nuo 1947 m. rugpjūčio 20 d. Tauro apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas. 1947 gruodžio mėn. su Kazimieru Pypliu antrą kartą prasiveržė į Vakarus.

1949 m. gavo specialius įgaliojimus atstovauti įkurtam Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui užsienyje. 1950 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Ginkluotųjų pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininku. Tais pačiais metais jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas, taip pat apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi, o 1951 m. – partizanų majoro laipsnis.

1951 m. rugsėjo 4 d. pateko į agentų smogikų pasalą ir žuvo.

2. Skausmo kalnelis, Lietuvos partizanų kapai. Kauno g. Veiveriai, Prienų r.

Lietuvos partizanų kapas. Antrojo pasaulinio karo metais dabartinio Veiverių miestelio pietvakarinėje dalyje, kelio Kaunas-Marijampolė kairėje, Jono Raslavičiaus žemėje, buvo iškasti apkasai. 1945-1953 m. Čia NKVD kareiviai ir stribai užkasdavo Veiverių apylinkėse nužudytus Lietuvos partizanus. Atgimimo metais iš apkasų partizanų palaikai perlaidoti į netoliese esančią vietą, dabar vadinamą „Skausmo kalneliu“.

3. Rezistencijos muziejaus ekspozicija „Laisvės kovos Šilavoto krašte“. Radušio g. 17, Šilavoto k., Prienų r.

1944–1953 m. pastate veikė NKVD-MGB Šilavoto valsčiaus poskyris ir stribų būstinė su laikinojo sulaikymo areštine (KPZ). Buvo kalinti, tardyti ir kankinti rezistencijos dalyviai, apylinkių gyventojai. Šiuo metu dalyje patalpų atidarytas rezistencijos muziejus, yra išlikę rūsyje kalintų žmonių įrašai, išrėžti betone.

Šilavoto apylinkėse gyventa jau II-IV a., tai liudija piliakalnių, pilkapių ir šventvietės kompleksas. Šalia bažnyčios yra memorialas, skirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanams, šventųjų skulptūrų takas – „Davatkėlių takelis“, vedantis į Šilavoto Davatkyno muziejų.

4. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanų Senavaičių gimtoji sodyba. Plento g. 21, Pakiauliškio k., Prienų r.

Vincas Senavaitis-Šiaurys, Žaliavelnis 1910-1945 m. buvo Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės kuopos vadas, 1945 m. Degimų-Vilkų kautynėse sunkiai sužeistas dingo be žinios.

Geležinio Vilko rinktinė suformuota 1945 m. spalio mėn. Į jos sudėtį pateko kelios jau tuo metu veikusios partizanų grupės. Šilavoto, Dūmiškių, Prienų partizanams vadovavo V. Senavaitis-Šiaurys. Tuo metu suformuotoje rinktinėje buvo 400 kovotojų.

Šioje sodyboje gimė:
Juozas Senevaitis-Senis, 1910-1949 m., Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Pranas Senavaitis-Tabokius, 1917-1946 m., Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Kazimieras Senavaitis-Zuikis 1927-1946 m., Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Jonas Senavaitis-Rainys 1925-1947 m., Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas.
Marytė Senavaitytė-Marytė, Mirta, 1922-1945 m., Tauro Apygardos Geležinio Vilko rinktinės medicinos sesuo, ryšininkė. Žuvo Būdininkų kautynėse.

5. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Trečios kuopos slėptuvės-bunkerio vieta. Barauskinės k., Prienų r.

Šioje vietoje MVD kareivių buvo užpulti Juozas Luiza-Kalnas, Antanas Markauskas-Žaibas, Albinas Slavinskas-Linas. Yra išlikusi bunkerio-slėptuvės vieta.

6. Lietuvos partizanų kapai. Klebiškio miškas, Prienų r.

7. Mato Šalčiaus gimtoji sodyba. Mato Šalčiaus g. 30, Čiudiškių k. Prienų r.

Matas Šalčius – Šaulių sąjungos bendraįkūrėjas, žurnalo „Trimitas“ redaktorius, nacionalinės Lietuvos naujienų agentūros ELTA direktorius, mokytojas, žurnalistas, keliautojas.

1919 m. birželio 27 d. įkurtas pirmasis Šaulių būrys Kaune. Prasidėjus rezistencinei kovai daugelis Šaulių tapo partizanais. Šaulių ženklas – Vyčio kryžius – tapo Lietuvos partizanų skiriamuoju ženklu, o Šaulio uniforma buvo dėvima kaip partizanų uniforma.

Tai pat Matas Šalčius dirbo ELTOS direktoriumi Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje, mokytojavo. 1919 m. įsteigė Šaulių sąjungą, buvo pirmasis žurnalo „Trimitas“ redaktorius. 1925 m. keliavo po Vakarų Europą – Angliją, Ispaniją, Prancūziją, Portugaliją, domėjosi jų kultūra. 1929 m. įsteigtos Turizmo sąjungos direktorius.
1929 m. lapkričio 20 d. su Antanu Poška išvyko į Indiją. Aplankė Europos, Afrikos, Azijos žemynų šalis. Po ketverių metų kelionių keliautojas išleido knygą „Svečiuose pas 40 tautų“.
1936 m. išvyko į Pietų Ameriką. Čia bandė suvienyti lietuvių išeiviją, Buenos Airėse leido laikraštį „Išvien“, tačiau nesulaukęs išeivijos palaikymo tęsė keliones. Aplankė Argentiną, Urugvajų, Braziliją, Boliviją, Čilę, Paragvajų. 1939 m. persirgo maliarija. 1940 m. susirgo ūmiu smegenų uždegimu nuo kurio ir mirė. Palaidotas Guajaramerino mieste, Bolivijoje.

8. Išlaužo Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos bažnyčia, 1945 11 01 partizanų priesaikos vieta. Žvejų g. 23, Išlaužo k., Prienų r.

1945 m. lapkričio 1 d. šioje bažnyčioje prisiekė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. Priesaikoje dalyvavo Išlaužo klebonas Vytautas Gurevičius. Klebiškio miške, po partizanų priesaikos, pašventinta Geležinio Vilko rinktinės vėliava.

DIDIEJI MEDŽIAI

Įrašai / Autorius Atrask Prienus

VILKŲ ĄŽUOLAS

PAŽARSČIO LIEPA

STRAVINSKŲ ĄŽUOLAS

didieji medžiai.
kokiosE vietose jie auga?

XVI a. Lietuvoje ąžuolai sudarė 15-20 proc. viso miškų ploto. Šiuo metu situacija yra visiškai pasikeitusi. Šių girų galiūnų medynai nesudaro nei 2 procentų. Visgi, šis medis svarbus lietuviams. Senovės baltų tikėjimas yra neatsiejamas nuo šio medžio – buvo gerbiamos ąžuolų giraitės, neretai jose buvo ir šventvietė. Dar ir dabar parodant ypatingą pagarbą dovanojamas ąžuolo vainikas, senose sodybose ir jų vietose palčiai keroja pavieniai ąžuolai.

Senovės lietuviai gimus sūnui pasodindavo ąžuolą, dukrai – liepą. Buvo tikima, kad ąžuolas suteiks tvirtumo, liepa – grožio. Niekas nepaneigs – ąžuolai stebina mus savo galybe, o liepos tikra atgaiva akims, ypatingai žydėjimo metu. Dėl išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar vertingumo dendrologiniu bei estetiniu požiūriu, daugiau kaip 500 medžių yra paskelbta botaniniais gamtos paveldo objektais. Neretai tokie medžiai apipinti mitologiniais pasakojimais.

Prienų rajone gerai žinomas Gojaus miško ąžuolas. Jo amžius siekai 400 metų, 14 m. aukštyje išsišakojęs į du kamienus. Ypatingas Vilkų ąžuolas. Jis auga Klebiškio miške Degimų kaime, buvusios Vilkų sodybos teritorijoje. Istorinėje vietoje augantis ąžuolas mena Lietuvos partizanų kovas. Savo didybė išsiskiria Stravinskų ąžuolas. Jis keroja Lietuvos partizanų Juozo Stravinsko-Kardo, Žiedo ir Antano Stravinsko-Miškinio gimtoje sodyboje Mieldažiškių kaime. Žvelgiant nuo šios sodybos tolumoje matyti Šilavoto kalvagūbrio aukštumoje plačiai auganti daugiakamienė liepa.

Tai tik dalis gamtos turtų, kurios atrasite keliaudami nenumintais Prienų rajono takais.

MARŠRUTAS PĖSČIOMIS. PAGERBK LIETUVOS PARTIZANUS.

Įrašai / Autorius Atrask Prienus / Parašykite komentarą

1. Lietuvos partizanų niekinimo vieta Prienų centrinėje aikštėje. Laisvės a., Prienai.

1944-1953 m. Prienų rajone veikė stiprus partizaninis pasipriešinimas. Nuožmi kova pareikalavo šimtų Lietuvos partizanų gyvybių. Kaimų, miestelių ir miestų aikštėse okupantai niekino nužudytus partizanus, jų rėmėjus, ryšininkus. Prienuose niekinimo vieta tapo centrinė miesto aikštė. Gydytojas, visuomenės veikėjas, kovotojas prieš carinę priespaudą, vienas iš Birštono kurorto steigėjų, Prienų burmistras Juozas Brundza pokario metais gydė partizanus, reikalavo, kad jie nebūtų niekinami šioje aikštėje.

2. Lietuvos partizanų kapas Prienų Senosiose kapinėse. Kęstučio g., Prienai.

1956 m. iš Prienų Žiburio gimnazijos kieme esančio partizano kapo buvo perlaidoti Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai: Vincas Gerulis-Tvora, Jurgis Kučinskas-Genys, Vincas Morkūnas-Audra, Jurgis Pinkvarta-Berželis, Motiejus Pranka-Ispanas. Tikėtina, Juozas Stravinskas-Kardas, Žiedas.

3. Prienų „Žiburio“ gimnazija. J. Basanavičiaus g. 1, Prienai.

1918 m. „Žiburio“ gimnazija pradėjo veikti dailininko Nikodemo Silvanavičiaus sūnaus name, jai vadovavo kunigas Feliksas Martišius. Vėliau gimnazijai pastatytas medinis dviejų auštų pastatas ant Nemuno kranto. 1955 metais mokykla sudegė, pamokos buvo vedamos gydytojo Juozo Brundzos namuose. 1959 m. evangelikų-liuteronų kapinių vietoje bei Lietuvos partizanų užkasimo vietoje pastatytas naujas mūrinis pastatas. Senieji Prienų gyventojai pasakoja, kad kasant pamatus naujai mokyklai pasirodė daugybė žmonių kaulų. Partizanų kūnai buvo užkasami ir buvusio Vigano upelio vagoje – gimnazijos vakarinėje pusėje.

Prienų „Žiburio“ gimnazijoje mokytojavo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Juozas Stravinskas-Kardas, Žiedas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos teksto autorius Alfonsas Vabalas-Gediminas, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadas Kazys Ambrazevičius-Balandis, Klajūnas, Vincas Senavaitis-Žaliavelnis, Šiaurys, Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas Jonas Bulota-Ambo, partizanų sanitarė, ryšininkė Danutė Kemežytė, ryšininkė Anastazija Kleizaitė-Aušra, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas Povilas Vytautas Šiugždinis-Bitinas, Dainavos apygardos štabo Spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas Vincas Juozaitis-Vyturys ir kiti.

4. Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčia. Kęstučio g. 7, Prienai.

Bažnyčia yra viena didžiausių medinių bažnyčių Lietuvoje, pastatyta 1750 m. Čia vikaru tarnavo vienas žymiausių XX a. pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises kun. Juozas Zdebskis. Už vaikų katekizaciją du kartus nuteistas kalėti Pravieniškėse, Lukiškių kalėjime. KGB persekiojo kunigą, jį sekė 120 agentų. 1986 m. žuvo autoavarijoje susidūręs su pienovežiu.

5. Dailininko Petro Lincevičiaus piešinys, skirtas Matui Šalčiui. Vytauto g. 11A, Prienai.

Piešinys skirtas iš Prienų rajono kilusiam mokytojui, žurnalistui, rašytojui, keliautojui, Šaulių sąjungos bendraįkūrėjui Matui Šalčiui bei Prienuose veikusiam popieriaus fabrikui atminti.

6. Prienų krašto muziejus. F. Martišiaus g. 13, Prienai.

Muziejaus ekspozicijos pristato Prienų rajoną. Karšto rezistencinė kova atsispindi keliose ekspozicijose: „Išėjo broliai“ – pristatoma partizanų Lukšų šeima, „Partizanų ekspozicija“ supažindina su Prienų krašto žymiausiais partizanais, „Akiplėša“ – ekspozicija skirta kunigui, rezistentui Juozui Zdebskiui.

Mykolaitis iš Pilotiškių

Įrašai / Autorius Atrask Prienus

„Kunigas V. Mykolaitis-Putinas, buvęs Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius, susituokė su Emilija Kvedaraite.“ Banaliai išsireiškiant, tai buvo Perkūno trenksmas giedrą ir ramią vasaros dieną. Abu laimingieji jaunavedžiai išblyško ir be galo susijaudino. Tai − skandalas! Tikras ir didelis skandalas!“, – rašė Vinco bičiulis Juozas Keliuotis.

Vincas Mykolaitis išties buvo skandalinga asmenybė. Jis būdamas kunigu, susituokė su Emilija Kvedaraite. Už šį nusižengimą buvo pašalintas iš Bažnyčios – ekskomunikuotas. Taip pirmojo lietuviško psichologinio romano „Altorių Šešėly“ siužetas persikėlė į paties autoriaus gyvenimą.

Visgi, vienas iš geriausių būdų pažinti lietuvių klasiką – aplankyti jo gimtinę. Pilotiškių kaime esanti Mykolaičių sodyba dar ir dabar mena klasiką. Vincas grįždavęs į gimtinę, mėgo lankyti Krušakalnį. Šią kalvą pats pavadino Auršakalniu. Mintimis keliaudamas po gimtuosius kraštus, kūrė romaną „Altorių šešėlyje“. Tiesa, jis čia paskutinį kartą lankėsi 1936 metais, per mamos laidotuves. Gyveno Kaune, Vilniuje, paskutiniuosius gyvenimo metus leido Kulatuvoje, Kauno rajone.

Atrask ir pasidalink!

Įrašai / Autorius Atrask Prienus

Devynių žemių žemė

Projektas Atrask Prienus, skirtas atkeisti supančios aplinkos išskirtinumą, pristatyti gyventojų istorijas. Akivaizdu, kad tam tikros vietos tampa svarbiomis, jei jos mena įvykius susijusius su mumis. Įvairiais laikotarpiais vietos keičiasi, pildosi mūsų priminimais arba nunyksta ir tampa nereikalingomis.

Šiame virtualiame archyve kartu rašysime istorijos pasakojimą, saugosime ir skelbsime Jums svarbių vietų prisiminimus. Visi kartu stebėsime kaip keitėsi mūsų kiemai, namai, gatvės, gyvenvietės, susibūrimų vietos. Kviečiame Jus kurti archyvą kartu ir juo naudotis.

Nėra tokio įvykio, nors ir koks menkas jis atrodytų, kuriame neglūdėtų visa pasaulio istorija su josios begaline priežasčių ir padarinių grandine.

Chorchė Luisas Borchesas

PRIENŲ ŠILO EŽERĖLIŲ PELKĖ

revuonos ištakos

Paprastoji spanguolė, pelkinis galis, kiminas - pelkės augmenija

tarp tikrovės ir legendų

Pelkinis galis - visos augalo dalys nuodingos

prisiminimai...

didieji medžiai. kokiosE vietose jie auga?

Devynių žemių žemė

Laukiame Jūsų nuotraukų, vaizdo įrašų, pasakojimų. Siųskite juos el. paštu arba susiekite su mumis info@atraskprienus.lt

didieji medžiai.
kokiosE vietose jie auga?